Margalapė aktinidija vyriška - Actinidia kolomikta ADAM (VYR.)

ADAM - yra greitai augantis vijoklinis lapuotis, paprastai perkamas dėl patrauklios lapijos. Pavasarį kai kurie lapai pasidaro balti, o vasarą – rausvi. Toks margumas pasireikš tik subrendusiems augalams po maždaug dvejų sodinimo metų. Vasarą pasirodo mažos baltos gėlės, kurios šiek tiek kvepia citrina. 

Aktinidija Lietuvos soduose auginama, tačiau, atsižvelgiant į jos nereiklumą, dekoratyvumą ir uogų naudingąsias savybes, galėtų būti populiaresnė. Aktinidijos uogos skanios ir turtingos naudingų žmogaus organizmui medžiagų. Augalas - tai dekoratyvi liana, kuri gali padengti pavėsinę, tvorą, sieną žalia arba įvairiaspalve širma.

Aktinidijos kilusios iš Tolimųjų Rytų, Centrinės ir Rytų Azijos. Iš beveik 40 aktinidijų genties rūšių Lietuvos klimatui tinka dvi - margalapė aktinidija (Actinidia kolomikta) ir smailialapė  aktinidija (Actinidia arguta). Kiviai -  selekcininkų pagerinta aktinidijų genties rūšis kiniška aktinidija (Actinidia chinensis), Actinidia deliciosa.

Naudingosios aktinidijų savybės

Aktinidijos uogų skonis labai malonus, saldžiarūgštis, kvapia ananasais, minkštimas švelnus, sėklos minkštos.

Aktinidijos uoga yra vitamino C rekordininkė, jo yra net 1 procentas uogos masės. Tai panašiai tiek, kiek vitamino C turi erškėtuogės, gerokai daugiau nei citrinos, juodieji serbentai, obuoliai. Įdomu tai, kad kuo šaltesnėmis sąlygomis auga aktinidija, tuo daugiau vitamino C susikaupia uogose. Keletos uogų užtenka žmogui, kad gautų paros vitamino C normą. Uoguose yra didelis kiekis kardenolidų, kurie raminančiai veikia širdį, todėl uogos padeda esant stenokardijai.

Aktinidijos sodinimas

Aktinidijai parenkamos šiltesnės vietos prie pietinės, pietrytinės, pietvakarinės namo, tvoros, pavėsinės sienos. Mėgsta saulėtą vietą, nors gerai auga ir silpnai užtemdytoje. Aktinidijos mėgsta silpnai rūgščias, priemolio su gausiu humusu ir gerai aeruojamas dirvas, neužmirkusias vietas. Perdžiūstančių dirvų, dėl nedidelės šaknų sistemos ir didelio drėgmę garinančių lapų ploto, aktinidijos nemėgsta.  Aktinidijos sodinamos apie 1,5-2,5 metrai viena nuo kitos, priklausomai nuo būsimo krūmo formavimo. Kasama 50 centimetrų skersmens ir tokio pat gylio duobė. Jei sodinama sunkiame priemolio grunte, kuriame iškasus duobę gali kauptis vanduo, apačioje daromas ne mažiau kaip 10 centimetrų drenažas iš žvyro, skaldos. Paruošiamas mišinys sodinimui: iš komposto, derlingos žemės, įdedant 15-20 g superfosfato kibirui mišinio. Sodinama pripylus į duobės dugną paruošto žemės mišinio, jis patankinamas koja, kol pasiekiamas toks lygis, kai šaknies kaklelis, užpylus mišiniu, yra 2-3 centimetrais žemiau žemės paviršiaus. Jei sodiname atviromis šaknimis, šaknys ištiesinamos atsargiai, pipilama žemės ir palaipsniui tankinant žemę, užpilama duobė. Pasodinus gausiai palaistoma (keli kibirai vandens). Jei sodinama su žemės gniutulu iš konteinerio, duobė pripilama žemės mišinio, įpilamas kibiras vandens, jam susigėrus, padaroma reikiamo gylio duobė ir įstatomas žemės gniutulas su sodinuko šaknimis.

Pasodinus mulčiuojama durpėmis, sausa žole, pjuvenomis.

Aktinidiją galima sodinti gruntą aplink apdengus juoda plėvele, kuri šildys šaknis, apsaugos nuo pikžolių ir svarbiausia - nuo šaknis mėgstančių kačių. Galima nuo kačių apsaugoti uždėjus vielinį tinklą.

Didžioji dalis aktinidijų veislių yra dvinamiai, būtina sodinti moteriškus ir vyriškus augalus. 4-10 moteriškiems augalams sodinamas 1 vyriškas augalas. Geriausia, jei vyriškas augalas pasodinamas viduryje.

Aktinidijų priežiūra

Jauną augalą reikia laistyti, mulčiuoti dirvą, papildomai tręšti. Kelias žiemas reikėtų augalo šakas padėti ant eglišakių, jomis užkloti, galima papildomai užkloti plėvele. Augalui išaugus, priežiūra būna minimali.

Pirmus metus aktinidijos formuojamos. Pirmaisiais metais paliekamas vienas stiebas ir nukerpama jo viršūnė. Antraisiais paliekami stipriausi 4-5 ūgliai, kurių viršūnės nukerpamos virš 8-12 pumpuro prieš pumpurų brinkimą. Trečių metų rugpjūtį nukerpamos viršūnėlės.

Tręšiama rudenį, augalui duodant pusę kibiro komposto, 40-50 g superfosfato, 10-15 g kalio druskų. Pavasarį 20-30 g amonio salietros. Prieš žydėjimą 15-20 g superfosfato.

Auginant ant špalerų, augalą formuoja pagrindines šakas vėduoklės principu ir horizontaliais atsišakojimais. Rudenį arba pavasarį iki pumpurų brinkimo pašalinamos sulaužytos, silpnos ir tankinančios šakelės. Trumpinamos vienmetės šakutės, paliekant 25-30 centimetrų ilgį. Ūgliai pririšami prie špalerio, tolygiai juos paskirstant. Genint reikia įvertinti, kad dera 2-3 metų ūgliai, žiediniai pumpurai susidaro ant pernykščių ūglių virš 8-12 pumpuro.

LŽŪU Agronomijos fakulteto dekanas docentas Viktoras Pranskietis, vienas iš pirmųjų aktinidijų tyrinėtojų ir propaguotojų Lietuvoje, aktinidijas genėti rekomenduoja birželį, nes nugenėjus rudenį, lieka atviros šakos ir aktinidijos nukenčia per pavasarines šalnas. Palikus negenėjus, iki pavasario išleisti lapai tarsi padaro skėtį žiedams ir iš dalies apsaugo žemiau esančius žiedus. Ūgliai nugenėjami po šalnų.

Aktinidijos neturi stipriai joms kenkiančių ligų ir kenkėjų, didžiausios kenkėjos yra katės, mėgstančios augalų šaknis ir galinčios padaryti žalos jaunam augalui.