Žemuoginė avietė ('avietbraškė') - Rubus Illecebrosus

Žemuoginė avietė kilusi iš Japonijos. Šios avietės nereiklios dirvai. Kereliai išauga tik 30–60 cm aukščio. Jie tankūs, labiau rutuliškos formos. Stiebai, šakelės, lapkočiai ir žiedstiebiai apžėlę dygliukais. Žiedai dideli, gražūs, balti. Augalai derėti pradeda rugpjūtį. Tada derlius gausiausias. Stambios blizgančios, rutuliškos ryškiai raudonos uogos subręsta ant pirmamečių ir žydėjusių stiebų. Prisirpusias pavienes galima skinti net iki rudens, nes šios avietės dera iki šalnų. Kai kurių veislių uogos tamsiai vyšninės, oranžinės ar net gintaro geltonumo. Vaisius – sudėtinis. Jį sudaro plonu sluoksniu išsidėstę mažyčiai vaisiai, kurių kiekvieno viduje – po sėklytę. Uogos „tupi“ ant didelių baltų žiedsosčių.

Avietes žmonės augina jau nuo seno (manoma, kad jos kilusios iš Azijos), yra įrodymų, kad jas valgė mūsų protėviai gyvenę urvuose. Tai daugiametis krūmas, vienoje vietoje galintis augti apie 12 metų. Tinkamiausia dirva avietėms yra neužmirkstanti (kur sunkus molis, auginama pakeltose lysvėse ir pasirenkamos atspariausios ligoms veislėms), neutrali ar apyrūgštė, pakankamai derlinga ir turtinga organinėmis medžiagomis. Avietes reikia apdulkinti, todėl jos pritraukia bites, kamanes, drugelius. Avietės būna 2-jų rūšių: vasarinės - derančios vasarą ant pernykščių ūglių (po derėjimo ūgliai nupjaunami) ir remontantinės - derančios rudenį ant šiųmečių ūglių (pernykščiai ankstų pavasarį nupjaunami). Dauguma žiemoja lauke iki -35C, 4 zona, vazone išlaikytų žemiau -20C. Augumas:  aukštos 1.5+ m., vidutinės apie 1.5 m., žemos iki 1.5 m ir nykštukės. Vazonams iki 20 l tinka nykštukės, didesniems – žemos. Aviečių lapai ir šaknys gerai žinomi dėl savo vaistinių savybių – malšina skausmą, uždegimus, iš jų galima daryti arbatas, kompresus, skalavimo priemones.