Šluotelinis flioksas - Phlox paniculata DUSTERLOHE

Šluotelinis flioksas (Phlox paniculata L.) Europoje pradėtas auginti XVIII a. Lietuvoje savaiminių fliokso rūšių nėra, gėlynuose augantis flioksas kilęs iš Šiaurės Amerikos.

Šluotelinis flioksas yra polimorfinis augalas, todėl yra išvesta labai daug jo veislių, kurios skiriasi aukščiu, žiedų bei žiedynų dydžiu, spalva, žydėjimo laiku bei atsparumu ligoms. Šluotelinis flioksas turi stiprias šaknis, kurios kiekvienais metais išaugina antžemines dalis, stiebus, lapus ir žiedus.

Stiebai statūs, tvirti, lygūs, lapuoti. Viename kere būna daugiau kaip 10 įvairaus aukščio stiebų: žemų (iki 65 cm), vidutinio aukščio (65–90 cm) ir aukštų (daugiau kaip 95 cm). Lietuvos klimato sąlygomis šluotelinis flioksas anksčiausiai pražysta birželio mėn., vėliausiai – rugsėjo mėn. pirmosiomis dienomis. Kai kurios vėlyvosios veislės žydi net prasidėjus šalnoms. Vidutiniškai flioksas žydi 30–45 dienas. (Žibutė Baškienė, 2009, VDU)

Šluotelinis flioksas dirvai yra nereiklus, tačiau, būdamas vidutinio ir drėgno klimato augalas, geriausiai auga drėgnesnėse vietose, apsaugotose nuo stipraus vėjo ir tiesioginių saulės spindulių, taip pat puriame ir derlingame dirvožemyje. Flioksas nepakantus telkšančiam vandeniui. Dauguma šluotelinio fliokso veislių mėgsta saulėtą vietą, tačiau yra veislių, kurių žiedai saulėje blunka, todėl šių veislių augalų nereikėtų sodinti saulėtoje vietoje. Dauguma šluotelinio fliokso veislių pakenčia vėją ir lietų. Jei flioksas auginamas pagal visus reikalavimus, jis būna atsparesnis ligoms, mažiau puola kenkėjai (Dagys, 1980)