Persikas - Prunus persica ISKRA

Persikai ir nektarinai (Prunus persica, P. persica var. nectarina)
Lietuvoje per dešimtmečius yra rajonuotos ir akiavimo būdu dauginamos šios veislės: Maira, Sočnyj, Ševčenkos, Inka, Sigla, Dniepro, Redgold, Harco.
Jų atsparumas šalčiui didesnis, nei importinių medžių, pirmiausia dėl naudojamo poskiepio (vyšninė slyva) ir dėl veislės tinkamumo mūsų klimatui.
Visi persikai ir nektarinai yra savidulkiai (derės vienas pats), dažnas žydi jau pirmais metais ir jau visi deri nuo trečių metų. Medžių ilgaamžiškumas - iki keliolikos metų, arba iki pirmos ekstremalios žiemos, jei pasodinsite netinkamoje vietoje.
Ideali vieta - šilčiausia sodo vieta, užuovėjoje nuo sausų šiaurės ir rytų krypčių vėjų, šešėlyje nuo rytų ir pietryčių saulės ankstų pavasarį, ten kur mažesni temperatūros šuoliai, ne dauboje, geriau šlaite ar ant kalnelio, kur mažiau būdingos vėlyvosios šalnos.
Ideali dirva - kaip ir kitiems stambiavaisiams kaulavaisiams - nerūgštį, pakalkinta, bent vidutinio ir aukštesnio derlingumo priemolis, molis, priesmėlis (praturtintas kompostu).

 Genimi panašiai kaip vyšnios. Kadangi dera pagrinde vien ant pernykščių ūglių, genėjimo tikslas pakeisti senuosius derėjusius ūglius naujais. Lietuvos klimato sąlygomis perspektyviausia formuoti vėduokle (kordonu) prie pietinės ar pietvakarinės  sienos, nes taip patogu apsaugoti agroplėvele: vaisius nuo paukščių, kamienus  - nuo staigių temperatūros pokyčių ankstyvą pavasarį, o, svarbiausia, žiedus - nuo nušalimo šaltomis naktimis.