Baltažiedė šliandra - Mespilus germanica

 Baltažiedė šliandra – Mespilus germanica

Senovinis vaismedis, kilęs iš Pietvakarių Azijos, auginamas per 3000 metų. Jis buvo labai populiarus tol, kol neatsirado ir šio augalo neišstūmė obelų ir kriaušių sodai, kurių vaisiai stambesni ir gali būti transportuojami ir ilgai saugomi. Tai gražus nedidelis medis, kuris Lietuvoje užauga iki 3-4 metrų aukščio ir pločio. Gegužės pabaigoje pasipuošia baltomis žiedų žvaigždutėmis, o vėlai rudenį sunokina originalius vaisius bei sutviska ugnine lapų spalva.

Vaisiai apie 3 cm dydžio (veislinių augalų stambesni, iki 6,5 cm). Jie tampa valgomi po pirmų šalčių - suminkštėja ir praranda aitrumą, ties pernokimo/ puvimo riba (panašiai kaip amerikiniai persimonai). Kuomet minkštimas iš balto virsta rudu, ir praskysta, jis tiesiog yra iščiulpiamas iš vaisiaus. Priklausomai nuo prinokimo, skonis primena tropinius vaisius, kriaušių/ obuolių mišinį, arba obuolių padažą su prieskoniais ir vyno poskoniu. Skoniui abejingų nėra, jis arba labai patinka, arba nepatinka. Parduotuvėse šių vaisių negalima įsigyti būtent dėl jų specifiškumo, nes jie netinkami transportuoti. Jūs galite dalį vaisių nuskinti iškart po pirmųjų šalnų ir laikyti toliau kol pernoks, o kitą dalį tiesiog palikti ant medžio ir skinti bei skanauti spalio ir lapkričio mėnesiais iki pat rimtesnių šalčių. Nuskinti vaisiai laikomi taurele į apačią, ir valgomi nuo pirmos iki trečios savaitės po nuskynimo. Jie turi suminkštėti, odelė turi patamsėti ir truputį susiraukšlėti. Palikti ant medžio vaisiai bus sausesni, ne tokie sultingi, bet yra žmonių, kuriems patinka būtent tokie.

Augalo sėklytės nevalgomos. Vaisiai tinkami pyragams ir dedertams, vynui. Gaminamas šliandrų „sūris“ – iš vaisiaus minkštimo, kiaušinių ir sviesto. Tradicinis desertas – skrudintos šliandros su gvazdikėliais.

 

Antrinis panaudojimas. Augalo žiedai medingi, mėgstami bičių. Medis dekoratyvus, išlinkstančiomis šakomis, ilgais lapais, įdomesniais žiedais, ypatinga rudens lapų spalva, vaisai ilgai išlieka ant šakų. Mediena itin tvirta, tinkama įvairiems įrankiams gaminti

 

Šalčio atsparumo zona 5 (-29C), todėl neiššals bet kur Lietuvoje. Tačiau šliandrų vaisiai ne kasmet pilnai sunoksta Lietuvos šiaurėje ir pajūryje, todėl pirmiausia rekomenduojama auginti Rytų ir Pietų Lietuvoje (AHS zona 4 ir aukštesnė, kur vasariškų dienų skaičius 20 ir daugiau per metus, palyginimui http://old.meteo.lt/klim_indeksai.php ). Auga bet kokioje įprastinėje dirvoje, o idealus dirvožemis turėtų būti pakankamai derlingas, pH 5,5-7,5. Parenkama saulėta sodo vieta, kur vasarą būna kuo karščiau (pietinės sienos priekyje, šalia šiltnamio ir pan.) Pomedis pamulčiuojamas kad apsaugoti augalą nuo sausrų. Toleruoja drėgnesnes dirvas nei dauguma vaismedžių. Ligų ir kenkėjų praktiškai nebūna, augalas nereiklus ir lengvai prižiūrimas, beveik negenimas. Derlingumas 8-10 kg nuo medžio, veislinių augalų didesnis. Augalas savidulkis, kad derėtų pilnai pakanka vieno. Medis ilgaamžis – gyvena 30-50 metų ir ilgiau. Derėti pradeda 3-5 metais, todėl jei įsigysite 120-150cm aukščio sodinuką, galite tikėtis derliaus jau pirmais metais po pasodinimo.